Prisiminimai apie gėles

Kai dirbtinės gėlės papuošia velionio karstą, tada žinai, kad atsidūrei aplinkoje, kur kiekvienas žmogus gali bet kada netikėtai pratrūkti ašaromis – nes toks tas gyvenimas, ir taip jau yra, kad niekas nežino nei jo pradžios, nei pabaigos. Gėlės, dirbtinės gėlės, gyvos gėlės, džiovintos tarp knygų puslapių – visada jos tarsi tam, kad kažką atmintų, kad kažką reikštų.

Su gėlėmis ir be jų

Dirbtinės gėlėsNuo pat pirmų gyvenimo akimirkų mus lydi gėlės, dirbtinės arba tikros. Kai gimsta kūdikis ir vyras moteriai įteikia gėlę, kai grįžta į namus, o ten žiedus taip pat skleidžia gėlynai, kuriais išdabinti svetingi namai. Ir taip nuo pirmojo kūdikio krustelėjimo, nuo jo pirmos minties, pirmų žingsnių, visur aplink gėlės, menančios, kad kažkas gyvenime yra svarbaus, kažkas brangaus, kažkas, be ko gyventi būtų ilgu, nesuprantant ir neįvertinant.

Tada prasideda kūdikio gyvenimas, per kiekvieną gimtadienį gėlės papuošia namus, nes jas atneša dovanų ir motinai ir pačiam vaikui. Pradėjus lankyti vaikų darželį ir vėl atsiranda gėlių dovanojimo paprotys. Tik šį kartą jau to mūsų mažojo žmogaus rankose atsiranda gėlė, kuri turi būti įteikiama kažkam. Kūdikis pats nežino, kam ir kodėl jis turėtų teikti gėles, bet greitai būna pamokytas: gėlę įteiki auklėtojai (moko mama), gėlę įteiki mamai (moko auklėtoja). Nieko nėra gražiau, ir kartu liūdniau už šitą gyvenimo mokyklą, šitą gėlės dovanojimo ritualą, savaiminio grožio, kuris gali kaip uždaras ratas kartotis visuose gyvenimo sluoksniuose.

Gėlės iš pagarbos

Dar praeina kiek laiko, ir ne tik dirbtinės gėlės, bet ir natūralios paaugusio vaiko rankose spaudžiamos. Šį kartą jis eina į mokyklą ir kiekvieną rugsėjo pirmąją, kiekvieną mokytojų dieną neša po gėlę savo mokyklos mokytojams. Kaip padėkos ženklą už tai, kad tiek laiko bus stengiamasi jam padėti, išmokti būti kitu žmogumi, išmokti kažko, suprasti gyvenimą. Tas pagarbos ženklas išlieka kiekvieno mokytojo galvoje. Juk kaip smagu prasidėjus naujiems mokslo metams, naujiems sunkiems metams, kai teks nuveikti tiek daug, grįžti su simboline puokšte namo. O gal tiesiog klasėje jas pamerkti į vazą. Jeigu vaikas dar lanko ir kokias nors kitas mokyklas, pavyzdžiui, dailės, o gal muzikos, gėlių gali reikėti ir daugiau. Vėliau viskas darosi dar labiau ritminga – žmogus jaunas jau pats įgyja ritmą, supratimą, kada dera kažkam padovanoti gėlių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Current month ye@r day *