Dar prieš dešimtmetį senų daiktų turgūs buvo laikomi vieta, kur renkasi kolekcininkai, antikvarai ir vyresnio amžiaus žmonės, ieškantys pamirštų laikų atspindžių. Tačiau šiandien situacija – visiškai pasikeitusi. Blusų turgūs lūžta nuo dvidešimtmečių, o socialiniuose tinkluose – tikrų tikriausia sendaikčių manija.
Kavos puodeliai iš sovietmečio, medinės bufeto durelės, keramikiniai šviestuvai, krištolinės taurės ir net staltiesės su „privalomais“ nėriniais – viskas, kas anksčiau atrodė beverčiai daiktai, šiandien tampa geidžiamomis interjero detalėmis.
Autentiškumo paieškos per daiktus
Pasak kultūros sociologės dr. Aušros Malinauskaitės, ši mada nėra atsitiktinė. „Jaunoji karta, gyvenanti skaitmeniniame pasaulyje, ieško autentiškumo. Sendaikčiai – tai rankų darbo, laiko paženklinti, tikri daiktai. Jie priešpastatomi greitam vartojimui ir masinei gamybai. Be to, turėti kažką, kas egzistavo dar prieš tave – tai savotiška kultūrinė tapatybės paieška.“
Senų lempų ar indų žavesys slypi ne tik estetikoje. Jie pasakoja istorijas, jie gyvena, priešingai nei sterilūs, vienodi baldų katalogų objektai. Dažnai tai ir emocinis ryšys – prisiminimai apie vaikystės vasaras pas močiutę, bendri pietūs su šeima, atpažįstamas kvapas, kai atidarai seną spintelę.
Sendaikčiai kaip stiliaus pareiškimas
Interjero dizaineris Lukas Jakubauskas, kuris dirba su urbanistinio ir retro stiliaus projektais, teigia, kad šiuo metu viena iš stipriausių interjero tendencijų – senų daiktų ir modernių sprendimų derinimas: „Sendaikčiai interjere suteikia charakterio. Kai viskas aplink šiuolaikiška, blizgu ir šalta – sena lempa ar fajanso indų kolekcija suteikia šilumos, tikrumo, asmeniškumo. Be to, tai leidžia išreikšti individualų skonį – juk kiekvienas toks daiktas yra unikalus.“
Jauni žmonės nori būti kitokie. Ir būtentant sendaikčiai leidžia tai pasiekti. Interjeras tampa ne kataloginis, o istorinis koliažas, kuriame atsispindi savininko asmenybė.
„Sovietinė lempa už 2 eurus – dabar mano interjero centras“
Tokių istorijų – apstu. Kauno technologijų universiteto studentė Justina pasakoja, kad savo pirmąjį butą pradėjo dekoruoti nuo sendaikčių turgelio radinių:+„Suradau seną stalą, kurį visai atsitiktinai nusipirkau už 10 eurų. Vėliau – lempą už 2 eurus. Tik vėliau išsiaiškinau, kad tokios lempos vertinamos kaip dizaino klasika. Dabar ji – kambario žvaigždė.“
Dalis sendaikčių net peržengia paprasto interjero elemento ribas ir tampa kolekcionuojamais objektais, kurie ilgainiui įgyja didesnę kultūrinę ir net finansinę vertę.
Ekologija ir vartojimo pergalvojimas
Dar vienas svarbus aspektas – tvarumas. Jaunoji karta vis dažniau mąsto apie atsakingą vartojimą, daiktų pernaudojimą ir mažesnį poveikį aplinkai. Rinkdamiesi sendaikčius – jie ne tik išsaugo istoriją, bet ir prisideda prie mažesnio vartojimo: „Sendaikčių pirkimas – tai tylus protestas prieš „pirk, naudok, išmesk“ kultūrą. Tai pasirinkimas turėti mažiau, bet geriau. Ir tai daro įtaką net madai, baldų dizainui, net reklamai“, – pastebi sociologė A. Malinauskaitė.
Šiandien sendaikčiai išgyvena renesansą ir tai nėra atsitiktinis „retro“ protrūkis. Tai giluminė tendencija, kylanti iš vertybių pokyčio, troškimo išsiskirti ir gyventi sąmoningiau. Tad jei pamatysi jauną žmogų, ieškantį stalo lempų, emalinių puodų ar senų servizų – nesistebėk. Tai ne keistenybė. Tai – nauja norma.