Ar esate ką nors girdėję apie vadinamuosiuos „saugumo kambarius“ („safe rooms“), dar kitaip vadinamus "panikos kambariais".Turbūt vieni apie tokius kambarius žino iš kino filmų, vienas kurių („Panikos kambarys“) buvo tikras perliukas. Šiame filme pagrindinį vaidmenį atliko DžiutiFoster ir jaunimo numylėtinė Kristina Stewart. Kiti apie panikos kambarius greičiausiai yra skaitę istorinėse knygose. Šiandien tokie vienokios ar kitokios paskirties kambariai tebeegzistuoja, tačiau atidžiau pažvelkime į jų istoriją.
Panikos kambarių pirmuosius prototipus galima atrasti dar senovės Egipte. Slapti kambariai su aklinomis durimis būdavo skirti balzamuotų faraonų turtams slėpti ir kaupti. Vis dėlto, tokie kambariai labiausiai išpopuliarėjo ir daugiausiai reikšmės turėjo viduramžiais. Slapti praėjimai ir kambariai buvo rengiami pasislėpti valdovams, kada būdavo apgulamos pilys. Taip pat slaptais praėjimais pasinaudodavo kariai, siekdami užpuolikus apsupti iš kitos pusės. Kiek vėliau, XVII a., panašūs slapti kambariai būdavo įrengiami dvasininkų namuose. Tai buvo ypač populiaru Anglijoje, kadangi ten vyko itin aršus katalikų dvasininkų persekiojimas. Jungtinėse Amerikos valstijose panikos kambarius (juos greičiau būtų galima vadinti išsigelbėjimo kambariais) šalia geležinkelių įrenginėdavo vergai, kad galėtų į juos įsmukti ir nepapultų į traukinį. Labai įdomu tai, kad jau XX a. panikos kambariai buvo naudojami kaip būdas nustoti gerti. Nuo alkoholizmo kenčiantys žmonės savo noru (tiesa, ne visada savo) būdavo užrakinami į kambarius storomis sienomis, kurių duris atverti būdavo galima tik iš išorės. Jiems būdavo paduodama maisto, vandens, visų produktų ir daiktų, reikalingų išgyventi, tačiau jie neturėdavo galimybės gauti alkoholio. Šiandien tokie kambariai labiau skirti pasislėpti nuo branduolinių ginklų, karo pavojaus, uraganų, audrų. Reikėtų paminėti, kad panikos kambariai įrenginėjami ir dėl pramoginių paskatų. Daugybė pasaulio pramogų pasaulio atstovų tokius kambarius įsirengia, kad galėtų pralinksminti, nustebinti savo svečius, patirti šiek tiek adrenalino pojūčių bei, žinoma, reikalui esant, galėtų pasislėpti (pavyzdžiui, nuo antrosios pusės). Tokios patalpos gali būti įrengtos ne tik sienose (klasikinis variantas), bet ir po laiptais, po grindimis ir panašiai. Vienas žymus aktorius, gyvenantis Didžiojoje Britanijoje, savo kelis milijonus svarų kainuojančiame dvare įsirengęs vieną moderniausių panikos kambarių visame pasaulyje. Kaip matome, akivaizdu, kad panic rooms UK buvo populiarūs ne tik katalikų kunigų persekiojimo laikais, bet ir šiandien.
Lietuvoje šiandien kuriasi naujos įmonės, pramogautojams siūlančios užsirakinti panikos, baimės kambariuose. Galvosūkiai, užduotys, kurių metu reikia per trumpą laiką rasti išėjimą, garantuoja geras emocijas. Vadinamieji„išsilaisvinimo kambariai“ darosi vis populiaresni, todėl galima teikti, kad tai, kas anksčiau būdavo kuriama tik saugumo sumetimais, šiandien įgavo ir visai kitą prasmę.